Kurkliai

Kas yra kurklys

Paprastasis kurklys (*Gryllotalpa gryllotalpa*) yra vienas stambiausių vabzdžių Lietuvoje. Jis priklauso kurklinių šeimai, kurioje yra apie 40 rūšių, paplitusių beveik visame pasaulyje. Beveik visą gyvenimą jis praleidžia po žeme, o suaugę kurkliai urvus palieka retai, todėl dažniausiai juos pamatome atsitiktinai.

Kurklys yra tamsiai rudas, su šilkiniu blizgesiu, apačioje gelsvas, padengtas smulkiais aksominiais plaukeliais. Galva maža, ūsai trumpi. Priekinės kojos platūs „kastuvai“, pritaikyti kasti. Priekiniai sparnai trumpi, odiški, o užpakaliniai ilgi, vėduokliški, todėl kurklys gali ir skraidyti, dažniausiai naktį. Rusijos žemės ūkio atlasas rašo, kad kurklys skraido vakarais ir naktį.

Patelė neturi išorinio kiaušdėčio.

Ką kurklys ėda ir kodėl kenkia daržui

Kurklys yra visaėdis. Jis minta smulkiomis augalų šaknimis, gumbais ir šakniastiebiais, taip pat vabzdžiais, jų lervomis, rečiau sliekais ir vorais. Didžiausia žala atsiranda ne tiek dėl to, ką jis suėda, kiek dėl to, ką perkanda rausdamas urvus.

Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad kurklys kenkia šiltnamiuose ir lauke auginamiems augalams: daržovėms, šakniavaisiams ir daigams. Rusijos žemės ūkio atlasas mini bulves, daugumą daržovių, burokėlius, braškes ir javus, be to, inspektus, medelynus ir jaunus sodus. Pažeisti daigai ir jauni augalai dažnai žūsta.

Rusijos žemės ūkio atlasas rašo, kad rausdamas urvus kurklys nugraužia šaknis, gumbus ir šakniastiebius, todėl nukenčia ir bulvės. Daigai tiesiog nuvysta, nors žemė drėgna, o ištraukus matyti, kad šaknų nebėra.

Kurklys mėgsta lengvas, humusingas, drėgnas dirvas. Lietuviški šaltiniai pabrėžia, kad jis labiau kenkia ten, kur dirva gausiai tręšta mėšlu ir nuolat laistoma. Latvių šaltinis jį taip pat mini drėkinamuose, gerai tręštuose laukuose ir daržuose.

Gyvenimo ciklas: kada kurklys pavojingiausias

Kurkliai žiemoja dirvoje: žiemojimo urvai siekia 50–100 cm, o latvių šaltinio duomenimis, gali būti ir gilesni nei metras. Žiemoja suaugėliai ir vyresni jaunikliai (nimfos). Pavasarį, kai sušyla iki 12–15 °C, jie masiškai pakyla arčiau paviršiaus.

Gegužę ir birželį iš žemės girdimas patinų ūžimas: jis skamba iš specialios kamaros urve, kuri garsą sustiprina. Latvių šaltinis rašo, kad šis tolygus ūžimas primena lėlio giesmę. Kurkliai poruojasi po žeme, o patelė įrengia lizdą ir sudeda kiaušinėlius.

Kiaušinėliai vystosi 10–20 dienų. Išsiritusius jauniklius patelė saugo dar 2–3 savaites. Nimfos neriasi šešis kartus ir užauga per kelerius metus, todėl darže vienu metu gyvena įvairaus amžiaus kurkliai.

Lietuviškas kalendorius. Suvedę šaltinius gauname tokį ritmą: pavasarį, kai sušyla iki 12–15 °C, kurkliai pakyla arčiau paviršiaus, gegužę ir birželį poruojasi ir krauna lizdus, birželio pabaigoje ir liepą lizduose būna kiaušinėlių ir jauniklių, o rudenį kurkliai leidžiasi gilyn žiemoti. Lenkų šaltinis geriausiu kovos metu laiko vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžią, o rudenį kova mažiau veiksminga.

Kaip rasti ir sunaikinti lizdą

Lizdas yra veiksmingiausias taikinys, nes jame vienu metu yra šimtai būsimų kurklių. Lenkų šaltinis lizdų ieškoti pataria nuo birželio pabaigos iki liepos.

Kur ieškoti. Lizdas būna vos kelių centimetrų gylyje, urvo gale, ten, kur žemė šiek tiek įdubusi. Aplink jį kurkliai nugraužia šaknis, todėl geriausias ženklas yra keli iš eilės nudžiūvę augalai.

Ką daryti. Lenkų šaltinis pataria į rastą lizdą įpilti nedaug vandens, sumaišyto su trupučiu valgomojo aliejaus. Kurkliai išlenda į paviršių, ir juos galima surinkti.

Po to vasarą reguliariai purenkite tarpueilius maždaug 15 cm gyliu. Taip ardysite naujus urvus ir lizdus.

Spąstai ir mėšlo duobės

Gegužę, indų spąstai. Prie urvų įkaskite lygiomis sienelėmis indus taip, kad kraštas būtų žemės lygyje. Į vidų ir aplink įdėkite mėšlo, o viršų uždenkite įstrižai padėta lenta. Gegužę, poravimosi metu, galima įkasti ir vazonėlius vos po paviršiumi, sujungtus įspausta lenta. Spąstus tikrinkite kasdien.

Rugsėjį, mėšlo duobės. Iškaskite kelias maždaug 50 × 50 × 50 cm duobes, pripildykite jas mėšlo, užkaskite žeme ir vietą pažymėkite. Šiltame mėšle kurkliai susirenka žiemoti. Žiemą arba anksti pavasarį duobes atkaskite ir surinkite kurklius. Rusijos žemės ūkio atlasas taip pat mini spąstus žiemai tarp kurklių kontrolės priemonių, kartu su giliu rudeniniu dirbimu ir tarpueilių purenimu. Vis dėlto lenkų šaltinis rudens kovą laiko mažiau veiksminga nei vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje.

Natūralūs kurklio priešai

Kurklys turi daug priešų. Latvių šaltinis mini kovus, varnėnus ir kitus paukščius, kirstukus ir kurmius, be to, skruzdėles, bėgikus, nematodus ir erkutes. Lenkų šaltinis priduria ežius.

Kurklius retina ir oras: žiemomis su atlydžiais juos masiškai pražudo grybinės ligos.

Svarbu ir tai, kad kurklys pats ėda kitus dirvos gyvius, tarp jų ir kai kuriuos augalų kenkėjus. Todėl lenkų šaltinis pataria kurklių skaičių riboti, o ne siekti visiškai juos išnaikinti.

Kai šaltiniai nesutaria

Apie kurklį rašo daug šaltinių, bet jų skaičiai skiriasi. Štai kur jie nesutampa ir kodėl tai svarbu.

Mūsų išvada: kurklys Lietuvoje auga lėtai, per kelerius metus, todėl vienų metų kova jo neišnaikins. Lizdų paiešką ir purenimą kartokite kasmet. O kiaušinėlių skaičius, ar tai 350, ar 500, rodo tą patį: kiekvienas rastas lizdas yra didelis laimėjimas.

Ar kurklys saugomas?

Lietuvos šaltiniuose, kuriuos skaitėme, kurklys aprašomas kaip daržo ir šiltnamių kenkėjas, o apie jo apsaugą neužsimenama. Lietuvoje gegužę ir birželį jį dar galima išgirsti daržuose.

Kitur Europoje padėtis kitokia. Latvių šaltinis rašo, kad toliau į šiaurę kurklys tampa retas arba jo visai nėra. Didžiojoje Britanijoje jis saugomas pagal 1981 metų Laukinės gamtos ir kaimo vietovių įstatymo 5 priedą ir įrašytas į biologinės įvairovės veiksmų planą. Kornvalyje paskutinį kartą jis užfiksuotas 1962 metais, kai nimfos rastos ant salotų, ir greičiausiai ten išnyko. Pagrindine nykimo priežastimi laikomas pelkių sausinimas.