Pelės ir pelėnai sode

Kas sode graužia: pelės ar pelėnai

Kai sakome pelės, dažniausiai turime omenyje visus smulkius graužikus. Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad Lietuvoje gyvena 18–19 pelinių graužikų rūšių. Daugelis jų kenkia žemės ūkio augalams, ypač javams ir daugiametėms žolėms, ir gali platinti ligas.

Gamtos tyrimų centras tarp Lietuvos smulkiųjų žinduolių mini rudąjį pelėną, paprastąjį pelėną, pievinį pelėną, vandeninį pelėną, taip pat miškinę, geltonkaklę ir dirvinę pelę. Rudasis ir paprastasis pelėnai tyrinėti ir obelų soduose. Naminė pelė tyrinėta daugiausia pastatuose ir kitose žmogaus aplinkose.

Sodininkui svarbu atskirti peles nuo pelėnų, nes jos elgiasi kiek skirtingai. Britų Karališkoji sodininkystės draugija (RHS) pateikia paprastą taisyklę:

- pelės uodega ilgesnė už kūną, o žiūrint iš šono galva ištįsusi į priekį; - pelėno uodega trumpesnė, o galva apvalesnė.

Pelėnai mėgsta tankią žolę ir veją, kurioje išrausia seklių urvelių tinklą. Pelės dažniau laipioja: Svenska Yle rašo, kad miškinės pelės ir rudieji pelėnai gali užlipti ir apgraužti pumpurus bei žievę aukštai medyje.

Kaip atrodo pelių ir pelėnų žala

Graužikų žala dažnai painiojama su kitais kenkėjais. Lentelėje sudėjome požymius iš kelių šaltinių, kad greičiau suprastumėte, kas lankėsi jūsų sode:

RHS pastebi, kad graužikai palieka porines dantų žymes ant stiebų, svogūnėlių ir obuolių. Tai geriausias požymis, kad tai ne šliužai ar vabzdžiai.

Kodėl žiema pavojingiausia vaismedžiams

RHS rašo, kad pelėnai graužia sumedėjusių augalų žievę ypač žiemą, kai žolė ir kiti augalai sušalę. Jei žievė apgraužiama aplink visą arba beveik visą stiebą, visa medžio dalis virš pažeidimo žūva.

Pensilvanijos valstijos universiteto specialistai nurodo, kad pelėnai graužia kamienus prie pat žemės ir tiek aukštai, kiek siekia sniegas. Labiausiai nukenčia jauni medeliai ir sodinukai. Žala dažniausiai atsiranda žiemą, bet pastebima tik pavasarį.

Svenska Yle rašo, kad graužikai ypač vėlyvą žiemą mėgsta jaunus vaismedžius su plona žieve. Juos traukia pumpurai ir sultys po žieve. Vandeninis pelėnas graužia ir šaknis, net gana didelių medžių.

Galbūt todėl apie pelėnus daugiausia ieškoma sausį ir kovą: tirpstant sniegui sodininkai pamato žalą. Bet tada jau vėlu, todėl apsaugą ruoškite rudenį.

Jei medis jau apgraužtas, Svenska Yle pataria žaizdos neliesti. Jos sutaisyti nepavyks, o pjaustymas ar tepimas gali tik pakenkti. Kitais medžių priežiūros darbais pasirūpinkite pagal vaismedžių priežiūros patarimus.

Kaip apsaugoti vaismedžius žiemai

Paprasčiausia apsauga yra fizinė kliūtis. Šaltiniai siūlo kelis variantus:

Apsaugas uždėkite rudenį, prieš sniegą. Pensilvanijos valstijos universiteto specialistai pabrėžia, kad ruduo yra geriausias metas pradėti kovą, dar prieš žiemos žalą ir sniego dangą. Svenska Yle pataria apsaugas nuimti balandžio pabaigoje ar gegužę, priklausomai nuo pavasario.

Pensilvanijos valstijos universiteto specialistai rekomenduoja būtent metalinį tinklelį. Svarbu, kad jo apačia būtų įkasta į žemę, o viršus kyšotų virš sniego.

Sodo tvarka: atimkite graužikams slėptuves

Pelėnai mėgsta aukštą žolę ir storą mulčią prie kamienų, nes ten jie slepiasi nuo plėšrūnų. Pensilvanijos valstijos universiteto specialistai siūlo:

- reguliariai pjauti žolę. Ilgos pertraukos tarp pjovimų leidžia susidaryti veltiniui, kuriame graužikai slepiasi; - aplink kiekvieną kamieną palikti bent 60 cm ruožą be augalų. Jį galima nupjauti, išpurenti ar užberti žvirgždu; - žvirgždo sluoksnis turėtų būti 8–10 cm storio ir siekti 40–45 cm nuo kamieno; - nuo kamieno pagrindo patraukti mulčią, genėjimo atliekas ir pūvančias šiukšles; - laiku surinkti nukritusius vaisius.

Mulčias daržui labai naudingas, bet prie jaunų vaismedžių kamienų žiemą jis tampa graužikų namais. Daugiau apie tai, kur ir kada mulčiuoti, rasite puslapyje apie mulčiavimą.

Svogūnėliai, sėklos ir šiltnamis

RHS rašo, kad pelės ir pelėnai dažnai suėda krokų gumbasvogūnius ir tulpių svogūnėlius, ypač pirmą rudenį ir žiemą po sodinimo. Senesni, įsitvirtinę svogūnėliai pažeidžiami rečiau. Dirvoje likusios duobutės rodo, kur graužikai kasėsi iki svogūnėlio. Kada ir kaip sodinti tulpes, rasite puslapyje kada sodinti tulpes.

Pavasarį graužikai mėgsta ką tik pasėtas žirnių, pupelių ir kukurūzų sėklas. Jie gali nugraužti ir daigų lapus, o ant dirvos lieka tik daigų likučiai. Kaip apsaugoti žirnių pasėlius, rasite puslapyje apie žirnių ligas ir kenkėjus.

Lauko pelės nukanda braškes ir kitas uogas, žiedpumpurius bei lapus, o uogas dažnai sukrauna mažomis krūvelėmis.

Šaltu oru graužikai ieško šilumos. RHS perspėja, kad jie gali patekti į šiltnamius ir šiltlysves ir per vieną naktį sunaikinti daug daigų. Todėl rudenį sandariai uždarykite šiltnamį ir patikrinkite plyšius. Kitus darbus rasite puslapyje apie šiltnamio paruošimą žiemai.

Sandėliuojamus obuolius graužikai suranda ir pašiūrėse, todėl juos laikykite uždarose talpose.

Ar sode tikrai daug graužikų

Prieš imdamiesi priemonių, įsitikinkite, kad graužikų tikrai daug. Pensilvanijos valstijos universiteto specialistai siūlo paprastą obuolio skiltelės bandymą: įdėkite skiltelę į urvelį ar takelį žolėje ir po 24 valandų patikrinkite, ar yra dantų žymių.

Šviežiai nukirpti žolės stiebeliai ir ryžio grūdo dydžio išmatos takeliuose rodo, kad juos dabar naudoja. Jei takeliuose šiukšlės, pelėsis ar nauji augalai, jie greičiausiai apleisti.

Graužikų skaičius kasmet labai skiriasi. Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad pelės ir pelėnai šiltuoju metų laiku atsiveda 3–4 vadas po 4–8 jauniklius. RHS rašo, kad gerais metais populiacija gali sprogti, bet paprastai po piko vėl sumažėja. Pensilvanijos valstijos universitetas mini maždaug 4 metų ciklus. Todėl vienais metais žalos beveik nėra, o kitais jos daug.

Spąstai ir plėšrūnai

RHS pataria graužikus, kur įmanoma, toleruoti, o derlių saugoti kliūtimis ir uždaromis talpomis. Ji primena, kad visi kontrolės būdai reiškia gyvūnų žudymą. Be to, pelės ir pelėnai minta ir bestuburiais, pavyzdžiui, sraigėmis.

Natūralūs graužikų priešai yra katės, lapės, šermuonėliai, žebenkštys, pelėdos ir plėšrieji paukščiai. Gamtos tyrimų centras pelėdas mini kaip pelėnų plėšrūnus ir Lietuvos tyrimuose. Pensilvanijos valstijos universiteto specialistai pataria plėšrūnų, pavyzdžiui, pelėdų, vanagų, lapių ir žebenkščių, netrikdyti.

Jei graužikų tikrai daug ir saugote kelis vertingus medžius, galima naudoti mechaninius spąstus. Pensilvanijos valstijos universiteto specialistai pataria juos statyti statmenai pelėno takeliui, kad mechanizmas būtų takelyje, o kaip masalą naudoti žemės riešutų sviestą su avižomis ar obuolio skiltelę. Spąstus uždenkite sulenkta čerpe ar dėžute, kad į juos nepakliūtų paukščiai ir kiti gyvūnai. Spąstai tinka mažam sodui ar pavieniams medžiams, ne dideliems plotams.

Kodėl nebarstyti nuodų

Graužikų nuodai atrodo kaip greitas sprendimas, bet jie kenkia daug platesniam ratui gyvūnų. Vokietijos federalinė aplinkos agentūra (UBA) nurodo, kad daugelis antikoaguliantų yra patvarūs aplinkoje, kaupiasi organizmuose ir maisto grandinėje. Jų likučių rasta lapėse, žebenkštyse, pelėdose, plėšriuosiuose ir giesmininkuose paukščiuose bei žuvyse. Atvirai padėtas jaukas gali apnuodyti ir naminius gyvūnus.

Taigi nuodai gali pražudyti tas pačias pelėdas, lapes ir kates, kurios nemokamai saugo jūsų sodą nuo graužikų. Pensilvanijos valstijos universiteto specialistai taip pat nurodo, kad cinko fosfidas yra itin nuodingas visiems stuburiniams, todėl kelia pavojų ir kitiems laukiniams gyvūnams.

Jei graužikų tikrai daug, pirmiausia rinkitės mechaninius spąstus ir fizines apsaugas. Lysvėse ir po vaismedžiais nuodų geriau nenaudoti. Pensilvanijos valstijos universiteto duomenimis, JAV dauguma soduose naudojamų graužikų nuodų yra riboto naudojimo ir juos gali pirkti bei naudoti tik sertifikuoti specialistai. Tai JAV taisyklė, ne Lietuvos. Vokietijos aplinkos agentūra primena, kad nuodų naudojimą reglamentuoja daug taisyklių, o jos skiriasi profesionalams ir gyventojams.

Jei vis dėlto svarstote nuodus, pasitarkite su kenkėjų kontrolės specialistu ir naudokite tik Lietuvoje registruotus produktus griežtai pagal etiketę. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) pataria nuodus naudoti tik tada, kai pelės neišnyksta kitais būdais, ir tik pagal etiketę. CDC perspėja, kad nuodai pavojingi žmonėms ir gyvūnams, o jaukus ir spąstus reikia laikyti vaikams ir naminiams gyvūnams nepasiekiamoje vietoje. Pensilvanijos valstijos universiteto specialistai priduria, kad jaukų dėžutėse nuodai laukiniams gyvūnams mažiau prieinami, o jei prie jauko prieina kiti gyvūnai, naudojimą reikia nutraukti.

Pelės name, rūsyje ir pašiūrėje

RHS rašo, kad šaltu oru graužikai ieško šilumos. Gamtos tyrimų centro tyrimuose naminė pelė tirta daugiausia pastatuose ir kitose žmogaus aplinkose. Jei ieškote, kaip atsikratyti pelių namuose, sode naudojami būdai čia tinka tik iš dalies. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) siūlo tris žingsnius: užsandarinti, gaudyti ir saugiai išvalyti.

Užsandarinkite plyšius. CDC rašo, kad pelė pralenda pro pieštuko storio, maždaug 6 mm, skylę. Ieškokite plyšių po virtuvės spintelėmis ir už jų, aplink vamzdžius po kriaukle ir skalbykle, rūsyje, palėpėje bei tarp pamato ir žemės. Mažas skyles užkimškite plieno vata ir užtepkite hermetiku arba montavimo putomis. Didesnes uždenkite metaliniu tinkleliu, metalo lakštu ar cementu. CDC pataria taip pat sutvarkyti pašiūres ir garažus.

Nepalikite maisto. Maistą laikykite storo plastiko, metalo ar stiklo induose sandariais dangčiais. Gyvūnų ėdalą po šėrimo patraukite, nepalikite dubenėlių per naktį. Sode sandėliuojamiems obuoliams ir sėkloms galioja ta pati taisyklė.

Gaudykite mechaniniais spąstais. CDC rekomenduoja įprastus spragtukinius spąstus. Dėkite juos ant grindų prie sienos taip, kad masalo galas liestų sieną, nes pelės bėgioja palei sienas. Masalui tinka žemės riešutų sviestas. Spąstus tikrinkite kasdien, o lipnių ir gyvagaudžių spąstų CDC nerekomenduoja: išsigandusios pelės šlapinasi, todėl didėja rizika užsikrėsti. Spąstus laikykite vaikams ir naminiams gyvūnams nepasiekiamoje vietoje.

Valykite drėgnai. Prieš valydami pašiūrę ar rūsį, CDC pataria 30 minučių vėdinti atidarius duris ir langus. Mūvėkite gumines pirštines. Išmatas ir lizdus gausiai sudrėkinkite dezinfekuojamuoju tirpalu, pavyzdžiui, 1 dalies baliklio ir 9 dalių vandens, ir palaukite 5 minutes. Nešluokite ir nesiurbkite sausų išmatų: taip į orą pakyla dalelės, o ligos žmonėms dažniausiai plinta įkvėpus užteršto oro.

Vandeninis pelėnas: didžiausias iš jų

Vandeninis pelėnas (Arvicola amphibius) gerokai stambesnis už kitus pelėnus. Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad jo kūnas 12–22 cm ilgio, uodega 6–12 cm, o svoris iki 250 g. Kailis tankus, gelsvai rudas, kartais beveik juodas.

Jis gyvena drėgnose vietose ir prie vandens telkinių, rausia iki 100 m ilgio urvus ir žiemai kaupia maisto atsargas. Minta daugiausia žolėmis ir dobilais. Lietuvoje jis paplitęs netolygiai, dažnas Nemuno žemupyje ir Žuvinto rezervate.

Jei jūsų sodas yra prie upės, tvenkinio ar griovio, būkite atidesni: Svenska Yle rašo, kad šis pelėnas ėda svogūninius augalus ir medžių šaknis. Enciklopedija primena, kad jis gali platinti ir ligas, pavyzdžiui, tuliaremiją.

Kai šaltiniai skiriasi

Šaltiniai šiek tiek skirtingai nurodo, kiek jauniklių atsiveda pelės ir pelėnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo apie 3–4 vadas per metus po 4–8 jauniklius, o RHS apie iki 5 vadų po 4–6 jauniklius. Vandeninis pelėnas, enciklopedijos duomenimis, atsiveda 2–3, kartais iki 6 vadų po 5–6 jauniklius.

Skiriasi ir rekomenduojamas tinklelio akučių dydis. Pensilvanijos valstijos universiteto specialistai siūlo 6 mm akutes, o Svenska Yle apie 1 cm. Mūsų patarimas: jei galite rinktis, imkite smulkesnį, 6 mm akučių tinklelį. Atminkite ir tai, kad Pensilvanijos valstijos universiteto rekomendacijos parašytos Amerikos pelėnų rūšims, todėl jas vertinkite kaip bendrą kryptį.