Kaip auginti salierus

Kokių salierų būna

Valgomasis salieras (*Apium graveolens*) priklauso salierinių šeimai. Visuotinė lietuvių enciklopedija skiria keturias jo atmainas: paprastąjį, šakninį (su gumbu), lapinį ir lapkotinį.

Laukinių salierų Lietuvoje nėra, bet valgomasis salieras mūsų daržuose gana dažnas. Jis auginamas kaip daržovė ir prieskonis, o iš sėklų gaunamas eterinis aliejus naudojamas maisto ir kvepalų pramonėje.

Šiame puslapyje daugiausia rašome apie šakninius salierus, nes jų auginimas ilgiausias ir reikalauja daugiausia kantrybės. Lapkotinių salierų skirtumus rasite lentelėje viršuje ir atskirame skyriuje žemiau. Kada sėti daigus, kaip juos pikiuoti ir grūdinti, išsamiai aprašėme puslapyje kada sodinti salierus.

Vieta ir dirva

Salierams tinka saulėta vieta. Britų karališkoji sodininkystės draugija (RHS) rašo, kad tinka ir lengvas pavėsis, bet vengti reikia vietų, kurios greitai išdžiūsta. Kita vertus, dirva neturi užmirkti.

Lenkų sodininkystės žurnalas muratordom.pl pataria rinktis lengvą ar vidutinio sunkumo, derlingą, humusingą dirvą, kurios pH artimas neutraliam. Nesodinkite salierų užmirkstančioje, rūgščioje ar labai kalkingoje dirvoje.

Specialistė Anna Skórkowska priduria, kad salierams reikia derlingos, bet laidžios dirvos, kurioje daug kalio. Salieras turi seklias šaknis, todėl dirva turi būti nuolat drėgna, ypač kai auga gumbas.

RHS pataria prieš sodinimą įterpti daug komposto ar kitos organinės medžiagos. Jei daržą auginate nekasdami, kompostą tiesiog paskleiskite ant paviršiaus bent 5 cm sluoksniu ir sodinkite tiesiai į jį.

Sėjomaina ir mėšlas

Salierai yra salieriniai, kaip ir morkos, petražolės, krapai bei pastarnokai. Todėl nesodinkite jų ten, kur šie augalai augo per pastaruosius 3–4 metus, ir nesodinkite saliero po saliero. Svogūnai ir porai taip pat prasti priešsėliai, nes jiems kenkia tie patys dirvos kenkėjai.

Geri priešsėliai yra kopūstiniai (kopūstai, žiediniai kopūstai, brokoliai, kaliaropės), moliūginiai (agurkai, cukinijos, moliūgai), ankštiniai (žirniai, pupelės, pupos) ir trumpai augančios daržovės: salotos, ridikėliai, špinatai. Daugiau apie tai, ką po ko sodinti, rasite puslapyje apie sėjomainą.

Su mėšlu elkitės atsargiai. Lenkų šaltinis pataria: prastesnėje dirvoje salierus sodinkite pirmaisiais metais po mėšlo, o derlingoje tik antraisiais. Lapkotiniams salierams mėšlą ar kompostą siūloma įterpti rudenį, o rūgščią dirvą kalkinti taip pat rudenį ar po priešsėliu, ne prieš pat sodinimą.

Sodinimas: kada ir kaip

Šakniniai salierai auginami tik iš daigų, o daigai auga apie du mėnesius. Į lauką juos sodinkite po gegužės 15 dienos, kai oras nuolat šiltesnis nei 12 °C ir praeina šalnų pavojus. RHS Britanijoje sodina gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. Lietuvoje tinkamiausias laikas yra antra gegužės pusė, o vėsų pavasarį palaukite iki birželio pradžios.

Abu kraštutinumai kenkia. Per anksti pasodinti salierai nuo pavasario šalčio gali išauginti žiedynus vietoj gumbo. Per vėlai pasodinti iki žiemos nespės užauginti didelio gumbo.

Atstumai. RHS sodina kas 30 cm, tarp eilių palieka 40–45 cm. Lenkų specialistė siūlo 30 × 20 cm, jei salierai auga be priešsėlio, ir 40 × 40 cm, jei prieš juos tą pačią vasarą augo kita daržovė.

Gylis. Stiebo pagrindas turi likti dirvos paviršiaus lygyje. Šaknies kaklelio neužkaskite. Pasodinę gerai palaistykite. RHS rašo, kad uždengti neaustine medžiaga salierai auga geriau ir rečiau išaugina žiedynus.

Laistymas: svarbiausias darbas

Salieras mėgsta vandenį. Kadangi jo šaknys seklios, dirva turi būti nuolat drėgna.

Kritinis laikotarpis yra rugpjūtis ir rugsėjis, kai auga gumbas. Lenkų šaltinis rašo, kad tuo metu salierus gali tekti laistyti net kasdien.

RHS pataria: jei dirva vis dėlto išdžiūvo, palaistykite ją gausiai ir giliai, o ne dažnai po truputį. Mulčiuokite storu komposto sluoksniu, kad drėgmė ilgiau išsilaikytų, bet mulčio neužberkite ant augalo vidurio.

Ravėkite ir purenkite reguliariai. Piktžolės atima šviesą, vandenį ir maisto medžiagas, o purioje dirvoje gumbas turi kur augti.

Tręšimas: kodėl per daug azoto kenkia

Daug kas mano, kad kuo daugiau trąšų, tuo didesnis gumbas. Su salierais yra atvirkščiai. Anna Skórkowska nurodo dvi dažniausias mažų gumbų priežastis: per rūgšti dirva ir per gausus tręšimas azotu. Azotas skatina lapus, o ne gumbą.

Salierams labiau reikia kalio, todėl rinkitės derlingą, kalio turinčią dirvą ir kompostą. Jei dirva rūgšti, kalkinkite ją iš anksto, rudenį. Kiek kalkių berti, rasite puslapyje apie dirvos kalkinimą.

Yra ir kita priežastis būti saikingiems. Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijose, kurias cituoja portalas alkas.lt, salierai minimi tarp šakniavaisių, kurie kaupia daugiausia nitratų, kartu su burokėliais, krienais ir ridikais. Salierų lapai priskiriami vidutiniškai nitratų kaupiančioms daržovėms. Kodėl nitratai kaupiasi ir kada azoto tikrai trūksta, rašome puslapyje apie azotą augalams.

Lapų skynimas ir priežiūra vasarą

Lapus sriubai skinti galima, bet saikingai. Lenkų šaltinis įspėja, kad gausus lapų skynimas susilpnina augalą ir gumbas užauga mažesnis.

RHS pataria augalui bręstant nuskabyti išorinius lapus, kurie nulinko horizontaliai. Taip atidengiamas gumbo viršus. Taip pat pašalinkite šoninius ūglius ir pažeistus lapus, ypač tuos, ant kurių matyti sausų plotų ar dėmių.

Ant lapų atsiradusios sausos dėmės gali reikšti saliero lapų minuojančią musę ar dėmėtligę. Šliužai ir sraigės graužia jaunus lapus, o šliužai gali išgraužti ir gumbą. Jei reikia apsaugos priemonių, naudokite tik Lietuvoje registruotus produktus pagal etiketę.

Lapkotiniai salierai: kuo skiriasi

Lapkotiniams salierams reikia šiltos, derlingos dirvos, kurios pH 6–7. Lenkų sodininkystės autorius Maciej Aleksandrowicz pataria daigams sėti kovo viduryje. Sėkloms sudygti reikia apie 25 °C, o sudygusiems daigams 15–20 °C. Daigai auga 6–10 savaičių.

Sodinkite gegužės pabaigoje ar birželio pirmoje pusėje, kai daigai turi 4–5 lapus ir gerai išaugusias šaknis. Atstumai: 40 cm tarp eilių ir 30 cm eilėje. Nesodinkite per giliai ir niekada neužberkite augimo taško.

Pirmuosius lapkočius dažniausiai galima skinti apie 4 savaites po sodinimo. Augalą nupjaukite peiliu šiek tiek žemiau dirvos paviršiaus, su trupučiu šaknies, kad lapkočiai nesubyrėtų. Lapkotiniai salierai labai jautrūs šalčiui, todėl juos nuimkite prieš pirmąsias šalnas.

Kada kasti šakninius salierus

Šakninius salierus kaskite spalį. Lenkų šaltiniai nurodo, kad kasti reikia prieš šalnas, rugsėjo pabaigoje ar spalį, bet ne vėliau kaip lapkritį. Jei daigai pasodinti gegužės viduryje, gumbai dažniausiai kasami antroje spalio pusėje.

Lenkijos sodininkystės instituto tyrime Skierniewice šakniniai salierai, pasodinti gegužės antroje pusėje, buvo nukasti spalio 5 ir 11 dienomis.

Kad gumbas paruoštas, matysite iš kelių požymių: jis apvalus, didelis ir kietas, odelė smėlio spalvos ir sustorėjusi, dalis lapų gelsta ar džiūsta. Per anksti nukasti gumbai būna menki ir prasčiau laikosi.

Kaskite sausą dieną, kai dirva nėra per šlapia. Gumbą atsargiai pakelkite šakėmis, kad nepažeistumėte.

Kai šaltiniai nesutaria: palikti žemėje ar kasti?

RHS rašo, kad salierus galima kasti nuo spalio iki kovo, palikti juos žemėje, kol prireiks, o šaltesnėse vietose apkloti storu šiaudų sluoksniu, kad dirva neįšaltų. Šis patarimas skirtas švelnioms Britanijos žiemoms.

Lenkų šaltiniai, kurių klimatas artimesnis mūsų, pataria kitaip: gumbus iškasti prieš šalnas, nes po šalnų nukasti salierai greitai genda ir blogai laikosi. Net ilgą, šiltą rudenį jie nepataria laukti per ilgai.

Lietuvoje saugiau kasti spalį, prieš stipresnes šalnas. RHS taip pat priduria, kad sunkioje ar žiemą užmirkstančioje dirvoje salierus reikia iškasti vėlyvą rudenį.

Kaip laikyti salierus žiemą

Nukastų salierų neplaukite, tik nukratykite žemes. Aštriu peiliu nupjaukite šakneles aplink gumbą, bet ne per arti jo. Lapus patrumpinkite, palikdami 3–4 cm virš gumbo. Kelias valandas padžiovinkite vėdinamoje, pavėsingoje vietoje.

Laikykite tik sveikus gumbus be ligų ir mechaninių pažeidimų. Tinkamiausia 1–5 °C temperatūra ir 95–98 % oro drėgmė, tamsus rūsys. Gumbus sluoksniais sudėkite į medines dėžes su drėgnu smėliu, o smėliui išdžiūvus jį vėl sudrėkinkite. RHS vietoj smėlio siūlo durpių neturintį substratą arba kokoso pluoštą.

Tyrime Lenkijoje šakniniai salierai 0 °C temperatūroje laikyti 213–216 dienų, tai yra daugiau nei septynis mėnesius.