Amarilis

Koks augalas yra amarilis

Tai, ką parduotuvėse vadiname amariliu, botanikai vadina hipeastru (Hippeastrum). Viskonsino universiteto specialistai rašo, kad hipeastrai kilę iš Pietų Amerikos atogrąžų ir paatogrąžių, daugiausia iš Rytų Brazilijos ir centrinės pietinės Andų dalies. Tikrosios amarilės (Amaryllis) yra kita gentis, kilusi iš Pietų Afrikos. Šiaurės Karolinos valstijos universitetas nurodo, kad joje tik dvi rūšys.

Abi gentys priklauso amarilinių šeimai. Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad šioje šeimoje apie 70 genčių ir daugiau kaip 1 000 rūšių, o tarp lauke auginamų dekoratyvinių augalų yra narcizai ir snieguolės.

Ilinojaus universiteto specialistas Kenas Johnsonas rašo, kad parduodami svogūnai dažnai būna 5–13 cm skersmens. Iš jų išauga tuščiaviduris 30–60 cm stiebas, o ant jo 10–25 cm ilgio piltuvėlio formos žiedai. Viskonsino universiteto duomenimis, ant vieno stiebo būna 2–6 žiedai, o didelis svogūnas gali išauginti ir daugiau nei vieną stiebą. Lapų būna 2–7, iki 60 cm ilgio.

Spalvų pasirinkimas didelis: balti, raudoni, rožiniai, lašišiniai, abrikosiniai ir dvispalviai žiedai. Šiaurės Karolinos universitetas mini ir pilnavidurių bei miniatiūrinių veislių. Šiuolaikines veisles daugiausia kuria Nyderlandų, Pietų Afrikos, JAV, Japonijos ir Izraelio selekcininkai.

Kaip išsirinkti svogūną

Kuo didesnis, tuo geriau. Viskonsino universiteto specialistai rašo, kad kuo didesnis svogūnas, tuo daugiau žiedų jis išaugina.

Kietas ir sausas. Svogūnas turi būti tvirtas, be pelėsio, puvinio ir mechaninių pažeidimų. Viskonsino specialistai pataria pažiūrėti ir į vidinius svogūno sluoksnius: ant jų neturi būti raudonų dėmių, nes jos gali reikšti raudonąją dėmėtligę. Išorinių lukštų žymės gali atrodyti panašiai.

Rudenį parduodami svogūnai jau pailsėję. Lenkų žurnalo „Murator“ autorė Magdalena Michalak rašo, kad rudenį parduotuvėse pirkti svogūnai jau baigę būtiną ramybės laikotarpį, todėl juos galima iškart sodinti.

Vaškuoti svogūnai. Kenas Johnsonas paaiškina, kad tokiems svogūnams nupjautos šaknys, įsmeigta viela, kad stovėtų, o pats svogūnas aplietas vašku. Nužydėję jie dažniausiai išmetami. Bet jei nuėmus vašką ir vielą svogūnas dar kietas, jį galima pasodinti ir prižiūrėti kaip įprastą.

Sodinimas: kaklelis visada virš žemės

Vazonas. Visi šaltiniai siūlo mažą vazoną. Viskonsino, Merilando ir Ilinojaus universitetai nurodo maždaug 2,5 cm platesnį už svogūną, „Murator“ apie 4 cm platesnį, tai yra po 2 cm iš kiekvieno šono. Ilinojaus specialistas priduria, kad vazonas idealiai būtų dvigubai aukštesnis už svogūną. Būtinos drenažo skylės, o „Murator“ dar pataria į dugną įberti drenažo sluoksnį, pavyzdžiui, keramzito.

Žemė. Puri, vandenį gerai praleidžianti, turtinga organinių medžiagų. Viskonsino specialistai pataria rinktis sterilų substratą.

Gylis. Čia šaltiniai skiriasi, bet visi sutaria dėl vieno: kaklelis turi būti virš žemės, kitaip svogūnas gali pūti. Viskonsino ir Šiaurės Karolinos universitetai virš žemės palieka viršutinę svogūno pusę. Merilando ir Ilinojaus universitetai užtenka trečdalio, o „Murator“ nurodo nuo ketvirtadalio iki trečdalio. Paprasta taisyklė: įkaskite svogūną iki pusės ar kiek giliau, bet niekada neužberkite kaklelio.

Pirmasis laistymas. Viskonsino specialistai po pasodinimo palaisto gausiai. „Murator“ pataria laistyti atsargiai, nešlapinant svogūno, nes kol nėra šaknų ir lapų, drėgmės perteklius skatina puvinį.

Kada sodinti, kad pražystų per Kalėdas

Amarilio svogūnas pražysta ne iškart. Viskonsino universiteto duomenimis, žiedynstiebis pasirodo po kelių savaičių, o žiedai prasiskleidžia po 6–8 savaičių nuo pasodinimo. Tą patį terminą nurodo ir „Murator“. Šiaurės Karolinos universitetas rašo apie maždaug 5 savaites.

Todėl jei norite žiedų per Kalėdas, „Murator“ pataria svogūną pasodinti ne vėliau kaip lapkričio pradžioje. Suskaičiavę 6–8 savaites atgal nuo gruodžio pabaigos, gausite spalio pabaigą ar lapkričio pradžią. Šiaurės Karolinos universitetas sodinti siūlo bet kada nuo rudens vidurio iki žiemos pabaigos.

Šviesa, temperatūra ir laistymas

Šviesa. Merilando universiteto specialistai rašo, kad augimo metu amariliui reikia ryškios šviesos ir šiek tiek tiesioginės saulės, o ryški saulė yra svarbiausia sąlyga, kad jis žydėtų kasmet. Ištįsę, krentantys lapai rodo, kad šviesos per mažai. „Murator“ siūlo pietinę ar rytinę palangę.

Temperatūra augant. Viskonsino universitetas nurodo 18–21 °C (65–70 °F), „Murator“ 20–24 °C, o Šiaurės Karolinos universitetas pabudusį augalą laiko 21–24 °C (70–75 °F). Viskonsino specialistai įspėja, kad per šiltai stiebai užauga silpni, o žiedai mažesni.

Temperatūra žydint. Žydinčiam reikia vėsiau. Viskonsino universitetas siūlo 16–18 °C (60–65 °F) ir vietą be tiesioginės saulės. Merilando specialistai rašo, kad virš 18 °C (65 °F) žydėjimas trumpėja. Ilinojaus specialistas amarilį perkelia į vėsesnę vietą, kai tik pumpurai nusidažo.

Laistymas. Po pasodinimo laistykite saikingai, kad žemė būtų vos drėgna. „Murator“ pataria po pirmojo laistymo nelaistyti, kol iš svogūno išlįs stiebo ar lapo viršūnėlė. Merilando universitetas reguliariai laistyti pradeda, kai ūglis užauga 5–8 cm. Tarp laistymų Merilando specialistai leidžia pradžiūti viršutiniam maždaug 1,3 cm žemės sluoksniui, o Ilinojaus specialistas laukia, kol pradžius 5 cm. Žemė turi būti drėgna, bet niekada ne permirkusi, nes svogūnas pūva.

Atrama. Merilando specialistai siūlo sunkų žiedynstiebį švelniai parišti prie atramos, tik nesubadyti svogūno.

Ką daryti nužydėjus

Daug kas amarilį nužydėjusį išmeta. Bet Merilando universiteto specialistai rašo, kad gerai prižiūrimas augalas gyvena kelerius metus ir vėl pražysta.

Žiedai. Viskonsino ir Ilinojaus specialistai pataria nuskinti kiekvieną nužydėjusį žiedą kartu su išsipūtusiu pagrindu. Taip augalas neaugina sėklų ir taupo energiją kitam žydėjimui.

Stiebas. Ilinojaus specialistas siūlo stiebą palikti, kol jis pagelsta, nes žalias stiebas dar gamina maisto medžiagas. Pageltusį nupjaukite keli centimetrai virš svogūno kaklelio. Merilando specialistai stiebą nupjauna iškart, kai žiedai nuvysta, todėl čia rinkitės patys.

Lapai. Dėl jų sutaria visi: lapų nenupjaukite. Būtent jie per vasarą sukaupia svogūne maisto medžiagų kitų metų žiedams.

Vasara: augimas ir tręšimas

Nužydėjęs amarilis turi augti toliau. Viskonsino specialistai jį laiko šviesioje vietoje, reguliariai laisto ir kartą per mėnesį tręšia kompleksine trąša (pavyzdžiui, 5-10-10 ar 10-10-10) tokia norma, kokia skirta kambariniams augalams. Jie įspėja, kad stipresnis tirpalas gali nudeginti šaknis. Merilando universitetas tręšia įprasta kambarinių augalų trąša pagal pakuotę iki pat ramybės pradžios, o pasodinto svogūno netręšia visai.

Vasara lauke. Viskonsino ir Ilinojaus specialistai amarilį išneša laukan, kai praeina šalnų pavojus. Pirmiausia pastatykite jį pavėsyje ar išsklaidytoje šviesoje, o paskui pratinkite prie bent 6 valandų saulės per dieną. Viskonsino specialistai pataria palikti jį vazone, nes amarilio šaknys trapios.

Parneškite prieš šalnas. Šiaurės Karolinos universitetas rašo, kad amarilis pažeidžiamas, kai temperatūra nukrenta žemiau maždaug 2 °C (35 °F). Todėl vazoną parneškite vidun dar prieš pirmąsias rudens šalnas.

Ramybės laikotarpis: kaip amarilį pražydinti vėl

Ilinojaus specialistas rašo, kad amariliui ramybė nėra būtina, bet ji padeda suvaldyti, kada augalas pražys. Viskonsino specialistai priduria, kad 8–10 savaičių ramybė paskatina formuotis žiedpumpurius.

1. Pradžia. Merilando universitetas ramybę pradeda vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje. Viskonsino specialistai rašo, kad vidurvasarį ar vasaros pabaigoje lapai gali pradėti džiūti ir patys.

2. Vieta. Perkelkite vazoną į vėsią, tamsią ar pusiau tamsią vietą. Šviesa šiuo metu nesvarbi.

3. Laistymas. Visai nelaistykite, kol lapai pagelsta ir sudžiūsta. Pageltusius lapus nupjaukite.

4. Trukmė. Nuo 6 iki 12 savaičių, priklausomai nuo šaltinio (žr. lentelę viršuje).

5. Pabudimas. Viskonsino specialistai rašo, kad augimas dažniausiai atsinaujina spalio pabaigoje ar lapkritį. Kai tik pastebėsite naują ūglį, perkelkite vazoną į šviesą ir šilumą ir vėl pradėkite laistyti. Ilinojaus specialistas pataria svogūną retkarčiais patikrinti: jei jis pats nesudygsta, palaistykite gausiai ir pastatykite šiltoje saulėtoje vietoje. Žiedai pasirodo po 4–6 savaičių.

Persodinimas. Viskonsino specialistai persodina kas kelerius metus, geriausia pasibaigus ramybei, nes svogūnas vis platėja.

Kai šaltiniai nesutaria: kokioje temperatūroje ir kiek ilsėtis

Visi šaltiniai ramybę leidžia vėsiai ir sausai, bet skaičiai skiriasi:

Dažniausiai kartojasi 7–13 °C ir 8–10 savaičių: taip rašo trys šaltiniai iš keturių. Merilando specialistai tam siūlo, pavyzdžiui, vėsų rūsį.

Pasiskaičiuokite atgal nuo norimo žydėjimo: jei amarilį į ramybę paruošite rugsėjį, po 8–10 savaičių jis pabus lapkritį, o pražys maždaug po mėnesio.

Kaip padauginti amarilį

Viskonsino universiteto specialistai rašo, kad mėgėjai amarilį dažniausiai daugina dukteriniais svogūnėliais, kurie išauga prie motininio svogūno pagrindo. Juos galima palikti, kad vazone būtų daugiau žiedų, arba po ramybės atskirti ir pasodinti atskirai.

Merilando specialistai pataria atskirtus svogūnėlius sodinti taip pat, kaip suaugusius. Tik reikia kantrybės: kol svogūnėlis užaugs iki žydinčio dydžio, 8–10 cm skersmens, praeina keleri metai.

Šiaurės Karolinos universitetas mini ir dauginimą sėklomis, o Viskonsino specialistai rašo, kad profesionalūs augintojai dar naudoja svogūno dugno auginius ir audinių kultūras.

Problemos: kas matyti, kodėl ir ką daryti

Lapai ilgi, ištįsę ir krenta. Per mažai šviesos. Perkelkite amarilį į šviesiausią vietą, o vasarą laikykite lauke saulėje.

Stiebai silpni, žiedai maži. Per šilta. Viskonsino specialistai rašo, kad aukšta temperatūra duoda silpnus stiebus ir mažesnius žiedus.

Žydi trumpai. Per šilta ar per daug saulės žydėjimo metu. Perkelkite į vėsesnę vietą.

Svogūnas minkštas, pūva. Per gausus laistymas ar užkastas kaklelis. Laistykite saikingai ir sodinkite taip, kad kaklelis būtų virš žemės.

Nepražysta antrus metus. Galimos priežastys: vasarą trūko šviesos ar trąšų, buvo nupjauti lapai arba svogūnas nepailsėjo. Merilando specialistai ryškią šviesą laiko svarbiausia sąlyga kasmetiniam žydėjimui.

Raudonos dėmės ant stiebo ir lapų. Tai gali būti raudonoji dėmėtligė (Stagonospora curtisii). Viskonsino specialistai rašo, kad raudonos dėmelės virsta pailgomis žaizdomis raudonais kraštais ant stiebų pagrindo ir besiskleidžiančių lapų. Lapai gali deformuotis, stiebai lūžti, bet augalas retai žūva. Sodinkite į sterilų substratą. Jei reikia purkšti, naudokite tik Lietuvoje registruotus produktus pagal etiketę.

Kenkėjai. Šiaurės Karolinos universitetas mini miltuotuosius skydamarius, svogūnines erkes ir narcizines svogūnmuses. Kaip atpažinti kenkėjus, rasite puslapyje kambarinių augalų kenkėjai.

Ar amarilis nuodingas

Taip. Šiaurės Karolinos valstijos universitetas amarilio nuodingumą vertina kaip vidutinį. Nuodinga medžiaga yra alkaloidas likorinas. Nuodingi žiedai, lapai ir stiebai, o labiausiai svogūnas. Kontaktinio dermatito augalas nesukelia.

Tas pats šaltinis rašo, kad augalas toksiškas suvalgius didelį kiekį. Gali prasidėti vėmimas, seilėtekis ir viduriavimas, o suvalgius labai daug, traukuliai, kraujospūdžio kritimas, drebulys ir širdies ritmo sutrikimai.

Gyvūnams. Šiaurės Karolinos universitetas rašo, kad amarilis ypač kenksmingas naminiams gyvūnams, ir jį nurodo kaip pavojingą katėms, šunims ir arkliams. Laikykite vazoną ir svogūnus jiems nepasiekiamoje vietoje, o jei gyvūnas augalo suėdė, kreipkitės į veterinarą.

Apie kitus žiemą žydinčius augalus skaitykite puslapiuose puansetija ir ciklamenas, o bendrus principus rasite puslapyje kambarinių gėlių priežiūra.