Asiūklis

Kaip atpažinti dirvinį asiūklį

Dirvinis asiūklis (*Equisetum arvense*) yra daugiametis augalas, kuris per metus išaugina dviejų rūšių ūglius. Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad asiūklių stiebai ir šakniastiebiai nariuoti, o lapai sumenkę iki rusvų žvynelių. Dauginasi jie sporomis ir šakniastiebiais.

Sporiniai ūgliai pasirodo pirmieji. Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto (SLU) piktžolių žinyne rašoma, kad jie užsimezga dar rudenį, tiesiai po dirvos paviršiumi, o išauga anksti pavasarį, kovo–gegužės mėnesiais. Jie nešakoti, nariuoti, tuščiaviduriai, gelsvai rudi, 10–20 cm aukščio. Kiekvieno stiebo viršūnėje yra buožės formos varpa su sporangijomis. Britų RHS pažymi, kad šiuos rusvus ūglius lengva palaikyti grybais.

Žalieji ūgliai išdygsta, kai sporiniai pradeda vysti. SLU juos aprašo kaip nariuotus, briaunotus ir labai šakotus stiebus be varpos. Prie kiekvieno bamblio ratu auga statūs, keturbriauniai, nariuoti šoneliai. RHS rašo, kad tankiai sužėlę jie atrodo kaip miniatiūrinis spygliuočių miškas, o rudenį nunyksta.

Po žeme slypi tamsūs, beveik juodi šakniastiebiai, kurie, pasak RHS, gali sudaryti platų požeminį tinklą.

Su kuo galima supainioti

SLU žinyne kaip panaši rūšis nurodomas pelkinis asiūklis (*Equisetum palustre*). Pelkinis asiūklis anksti pavasarį neišaugina gelsvai rudų stiebų. Jo sporinis stiebas, kaip ir vasariniai ūgliai, yra žalias ir ratu šakotas. Abi jo formos pasirodo kartu birželį.

VLE rašo, kad pasaulyje yra apie 30 asiūklių rūšių, o Lietuvoje auga 9. Viena jų, didysis asiūklis (*Equisetum telmateia*), Lietuvoje saugoma. Todėl prieš naikindami asiūklius ne darže, o prie vandens telkinio ar pievoje, įsitikinkite, kad tai tikrai dirvinis asiūklis.

Jei darže vargina kita šakniastiebinė piktžolė, paskaitykite apie varputį. Bendrus ravėjimo būdus rasite straipsnyje apie piktžoles.

Kodėl asiūklį taip sunku išnaikinti

Svarbiausia priežastis yra šakniastiebiai. SLU žinyne rašoma, kad dirvinis asiūklis plinta labai gilia šliaužiančių šakniastiebių sistema. RHS nurodo, kad jie gali siekti iki 2 m gylį. Tokio gylio nepasieks nei kastuvas, nei šakės.

Antra priežastis yra ta, kad šakniastiebių gabalėliai vėl išauga. RHS rašo, kad kasant ar frezuojant asiūklis ne sunaikinamas, o išplatinamas. Ajovos valstijos universitetas tą patį pastebėjo laukuose: įdirbimas sukapoja šakniastiebius ir išnešioja juos po visą lauką, o išnaikinti gali prireikti kelerių metų intensyvaus darbo.

Trečia priežastis yra kaimynai. RHS rašo, kad šakniastiebiai lengvai pereina sklypo ribą po žeme, o susipynusius su kitų augalų šaknimis juos ypač sunku pašalinti. Ajovos universitetas priduria, kad dauguma užkratų laukuose ateina iš gretimų nedirbamų plotų, pavyzdžiui, griovių.

Ketvirta, chemija veikia prastai. RHS aiškina, kad žvynuoti, vandenį atstumiantys lapai ir gilūs šakniastiebiai daro herbicidus mažai veiksmingus. Ajovos universitetas rašo, kad dėl asiūklio sandaros preparatui įsigerti lieka mažai paviršiaus.

Gera žinia ta, kad sporos asiūkliui padeda mažai. RHS rašo, kad jos trumpaamžės ir dygsta tik drėgnoje vietoje, todėl pagrindinis plitimo kelias yra šakniastiebiai.

Kaip išnaikinti asiūklius be chemijos

Visi šaltiniai sutaria dėl vieno: asiūklį reikia išsekinti, o ne iškasti. Meino universitetas aiškina, kad augalas maistą gauna iš žaliųjų ūglių, todėl nuolat juos šalinant jis pamažu išbadėja. Tai trunka kelis sezonus.

Raukite ar pjaukite ūglius vos jiems pasirodžius. RHS pataria šalinti ūglius, kai tik jie išlenda iš žemės. Taip augalas silpsta. RHS sode Wisley žalieji stiebai išrauniami birželį ir dar kartą vasaros pabaigoje.

Iškelkite šakniastiebius šakėmis. RHS rašo, kad reguliariai kartojant per kelerius metus asiūklį galima išnaikinti, o naują nedidelį židinį galima sunaikinti išrinkus šakniastiebius ir stebint, ar neatželia. Kelkite šakėmis, ne kastuvu, kad kuo mažiau sukapotumėte šakniastiebius.

Uždenkite plotą. RHS siūlo pirmiausia patiesti kartoną, o ant jo užberti apie 20 cm organinio mulčio, pavyzdžiui, žievės, sluoksnį. Galima naudoti ir storą biologiškai skaidų dangalą. Jis užstoja šviesą, ir ilgainiui šakniastiebiai žūva. Plotą laikykite uždengtą kelerius metus ir mulčią papildykite. Apie mulčiavimą plačiau rašome straipsnyje mulčiavimas.

Sukurkite pavėsį. RHS rašo, kad asiūklis klesti atvirose saulėtose vietose, o pavėsyje nusilpsta. Gėlyne ar sklypo pakraštyje padeda tankiai pasodinti visžaliai krūmai.

Vejoje pjaukite dažnai. RHS rašo, kad reguliarus pjovimas asiūklį silpnina ir ilgainiui išnaikina. Užžėlusį plotą galima ir užkloti velėna, o paskui reguliariai pjauti.

Saugokitės užsinešti. RHS įspėja, kad asiūklis plinta ir perkeliant augalus, kompostą ar žemes, kuriose yra šakniastiebių gabalėlių. Neatsivežkite žemių iš asiūkliais užžėlusių vietų.

O chemija?

Lietuvoje tai išbandyta. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkai N. Bastienė ir V. Šaulys tyrė dirvinius asiūklius, augančius palei drenažo linijas drenuotuose plotuose. Jie išbandė penkis herbicidus. Poveikis buvo trumpalaikis, sezoninis, o kitais metais visuose variantuose vėl išdygo nauji asiūklio ūgliai.

RHS rašo panašiai: sisteminiai herbicidai nėra greitas ar lengvas būdas, dažnai būna neveiksmingi, o purkšti gali tekti daug kartų per kelerius metus. RHS herbicidų nerekomenduoja ir pataria nechemines priemones. Meino universitetas mini Viskonsino universiteto tyrimą, kuriame cheminės kontrolės rezultatai buvo nepastovūs ir palyginti prasti.

Jei vis tiek renkatės cheminę apsaugą, naudokite tik Lietuvoje registruotus produktus pagal etiketę. Daržo lysvėse ir prie valgomų augalų būkite ypač atsargūs.

Ką asiūkliai sako apie dirvą

Drėgmė. Šaltiniai dažniausiai asiūklį sieja su drėgnomis vietomis. VLE rašo, kad asiūkliai auga laukuose, pievose ir prie vandens telkinių. Ajovos valstijos universitetas nurodo, kad jie dažni pakelių grioviuose ir mėgsta blogai drenuotas dirvas. RHS pažymi, kad sporoms sudygti reikia drėgmės, nors šakniastiebiai auga įvairiomis sąlygomis.

Įdomu, kad Lietuvos tyrimas rodo ir kitą pusę: asiūkliai gausiai auga palei drenažo linijas, o drenažo sistemos jais užželia. Taigi drenažas pats savaime asiūklio neišvaro. Nė vienas mūsų skaitytas šaltinis drenažo kaip asiūklio naikinimo priemonės neaprašo.

Rūgštumas. Mūsų skaitytuose šaltiniuose neradome patvirtinimo, kad asiūklis rodo rūgščią dirvą. Meino universitetas rašo priešingai: asiūklis mėgsta neutralią ar silpnai šarminę dirvą. Autorius nepataria plačiai rūgštinti dirvos, nes vejai tai nepatiktų. Nė vienas mūsų šaltinis kalkinimo kaip asiūklio naikinimo būdo nemini.

Todėl prieš kalkindami pasitikrinkite dirvos pH. Kaip tai padaryti, rasite straipsnyje apie dirvos tyrimą, o kada kalkinti verta, straipsnyje apie kalkinimą.

Ar asiūklis turi naudos

Taip. VLE rašo, kad dirvinio asiūklio stiebuose yra saponinų, alkaloidų, flavonoidų ir mineralinių medžiagų. Vaistinė žaliava yra jo vegetatyviniai, tai yra žalieji, ūgliai. Nuoviras skatina šlapimo išsiskyrimą ir vartojamas esant šlapimo organų uždegimams.

Tai nereiškia, kad asiūklį verta auginti darže. Daržui jis tik kenkia.

Kai šaltiniai nesutaria

Dėl aukščio. SLU žinyne sporiniai ūgliai yra 10–20 cm, o žalieji 20–30 cm aukščio. RHS rašo apie maždaug 30 cm sporinius ir iki 60 cm žaliuosius ūglius. Švedijos duomenys artimesni mūsų klimatui, bet ir aukštesnių ūglių galite sutikti.

Dėl dirvos rūgštumo. Plačiai paplitusiai nuomonei, kad asiūklis rodo rūgščią dirvą, mūsų šaltiniuose patvirtinimo nėra. Meino universitetas mini neutralią ar silpnai šarminę dirvą. Jei abejojate, pasitikrinkite pH, o ne kalkinkite aklai.

Dėl laiko. RHS rašo apie ankstyvą ir vidurinį pavasarį, SLU apie kovo–gegužės mėnesius. Lietuviško šaltinio apie tikslų laiką neradome. Abu šaltiniai sutaria, kad sporiniai ūgliai pasirodo anksti pavasarį, o žalieji išauga jiems vystant.