Kiaulpienės

Kas yra kiaulpienė

Paprastoji kiaulpienė (*Taraxacum officinale*) yra astrinių šeimos augalas. VDU Botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų sektoriaus vadovė Ona Ragažinskienė rašo, kad tai daugiametis, 10–25 cm aukščio augalas su stora, sultinga liemenine šaknimi. Gegužę iš lapų skrotelės išauga žiedynstiebiai, kurių kiekvieno viršūnėje yra po vieną graižą. Po kelių savaičių sunoksta šviesiai rudi lukštavaisiai su skristukais, kuriuos išnešioja vėjas.

Didžiosios Britanijos karališkoji sodininkystės draugija (RHS) priduria, kad kiaulpienė yra visžalis daugiametis augalas, o pažeisti jos lapai ir žiedynstiebiai išskiria baltas pieno sultis. Vien Didžiojoje Britanijoje botanikai skiria daugiau nei 200 kiaulpienių smulkiųjų rūšių.

Vejoje kiaulpienė labai matoma. RHS rašo, kad problema ji tampa dažniausiai kruopščiai prižiūrimose vejose ir gėlynuose, kur gali nustelbti mažus ir jaunus augalus. Apie kitas daržo ir vejos piktžoles ir jų naikinimo būdus rašome puslapyje apie piktžoles.

Kodėl kiaulpienės taip greitai plinta

Kiaulpienė plinta dviem keliais: sėklomis ir šaknimi.

Sėklos. Pasak Ragažinskienės, vienas augalas subrandina iki 8 tūkstančių sėklų. RHS rašo, kad viename žiedyne yra daugiau nei šimtas smulkių žiedų, o iš jų išauga daugiau nei šimtas sėklų. Vėjas jas gali nunešti iki 500 m. Todėl net ir kruopščiai išravėjus savo veją, sėklų atskris iš kaimynų. Ajovos valstijos universitetas primena, kad nauji augalai iš sėklų atsiranda kasmet, todėl šalinti kiaulpienes tenka kiekvieną sezoną.

Gera žinia ta, kad sėklos neilgaamžės. RHS duomenimis, po trijų mėnesių gyvybingos lieka tik pusė sėklų. Viskonsino universitetas taip pat rašo, kad sėklos dygsta lengvai, bet dirvoje ilgai neišlieka. Vadinasi, jei neleisite kiaulpienėms subrandinti sėklų, jų banko dirvoje greitai sumažės.

Šaknis. Kiaulpienės liemeninė šaknis ilga ir atkakli. RHS rašo, kad augalas gali atželti iš šaknies gabalėlių, todėl kasant sukapotos ar į kompostą išmestos šaknys kiaulpienes tik išplatina. Viskonsino universitetas patikslina, kad ataugti gali šaknies gabalėliai, ypač iš viršutinės jos pusės. Visuotinė lietuvių enciklopedija apie daugiametes piktžoles rašo, kad jų požeminiai organai gyvena 3 metus ir ilgiau.

Ir dar viena priežastis: Viskonsino universitetas pastebi, kad kiaulpienės dažniausiai įsikuria tose vejose, kurių žolė auga per silpnai, kad jas nustelbtų.

Kaip iškasti kiaulpienę su visa šaknimi

Tai veiksmingiausias būdas be chemijos, tik reikalauja darbo. „Murator“ ekspertė Anna Skórkowska pataria lapų skrotelę ištraukti kartu su šaknimi, naudojant siaurą, apie 3 cm pločio kastuvėlį. Ajovos valstijos universitetas siūlo kasti po gero lietaus ar gausaus laistymo, kai dirva minkšta. Tinka specialus piktžolių šalinimo įrankis su šakute gale ar net peilis.

RHS pataria kiaulpienes kasti kol jos jaunos, dar neišaugino gilios šaknies ir nesubrandino sėklų. Įrankį įbeskite netoli rozetės vidurio ir atsargiai iškelkite šaknį. Ištraukite kuo daugiau šaknies, o vėliau atželiančius lapus šalinkite dar kartą: taip augalas pamažu nusilps.

Kiek šaknies būtina ištraukti? Viskonsino universitetas sako, kad rauti reikia bent 5–7,5 cm šaknies, nes augalas atauga iš likusių gabalėlių. Ajovos valstijos universitetas pabrėžia, kad geriausia ištraukti visą liemeninę šaknį.

Kiek gili ta šaknis, šaltiniai nurodo skirtingai. RHS rašo, kad soduose ji paprastai trumpesnė nei 30 cm, o akmenuotoje dirvoje šakojasi. Viskonsino universiteto duomenimis, šaknis dažniausiai būna 15–30 cm, bet gali siekti apie 90 cm. Todėl ilgą seną šaknį ištraukti visą sunku, o jaunos kiaulpienės išsikasa lengvai.

Pjovimas ir tanki veja

Dažnas pjovimas kiaulpienės nesunaikins, bet padės. Skórkowska siūlo veją pjauti dažnai, paliekant apie 4 cm: taip kiaulpienė silpsta, o žolė plinta ir tankėja. Svarbiausia neleisti kiaulpienėms subrandinti sėklų nei vejoje, nei šalia jos. RHS taip pat pataria nuskinti žiedus, kad būtų mažiau sėjinukų.

Tačiau Ajovos valstijos universitetas perspėja, kad kiaulpienės pakelia net žemą pjovimą. Todėl pjaudami labiau stabdote sėklas ir padedate žolei sutankėti, nei naikinate pačią kiaulpienę.

Ilgalaikė apsauga yra tanki veja. Ajovos valstijos universitetas rašo, kad tanki, sveika veja padeda išvengti naujų kiaulpienių, ir pataria gerai aprūpinti veją azotu. Viskonsino universitetas mini tinkamą pjovimą, tręšimą ir aeravimą. Kada ir kuo tręšti veją Lietuvoje, rasite puslapyje apie vejos tręšimą.

Kiekviena plikė vejoje yra vieta naujai kiaulpienei. Išrovę kiaulpienes ar išnaikinę jas kitaip, tuščias vietas užsėkite žolių sėklomis, pataria Skórkowska. Kaip įsėti išretėjusią veją ir kada tai daryti, aprašėme puslapyje apie vejos atnaujinimą. Jei veja išretėjo dėl ligų, pavyzdžiui, po sniego pelėsio, pirmiausia perskaitykite puslapį apie vejos ligas.

Kiaulpienės gėlynuose ir darže

Gėlynuose ir lysvėse kiaulpienės pavojingesnės nei vejoje, nes RHS duomenimis gali nustelbti mažus ir jaunus augalus. Čia galite naudoti mulčią.

RHS pataria vėlyvą žiemą gėlynus užmulčiuoti maždaug 7,5 cm organinių medžiagų sluoksniu: tai sumažina sėjinukų. Jei kiaulpienėmis užžėlęs didelis plotas, uždenkite jį kartonu ir užberkite 20 cm žievės ar medžio drožlių sluoksnį, arba naudokite storą biologiškai skaidų mulčio audinį. Dirvą laikykite uždengtą keletą metų.

Kaip mulčiuoti lysves ir naikinti kitas daugiametes piktžoles, rasite puslapyje apie piktžoles, o apie atkaklųjį varputį atskirame puslapyje apie varputį.

Cheminė kontrolė: tik paskutinė priemonė

Visuotinė lietuvių enciklopedija tarp piktžolių naikinimo būdų mini mechaninius, tai yra šienavimą ir ravėjimą, bei cheminius. „Murator“ ekspertė vejoje siūlo selektyvius herbicidus, veikiančius tik dviskilčius augalus, o ne žoles. Po purškimo kiaulpienės žūva. Palaukite etiketėje nurodytą laiką, išgrėbkite žuvusius augalus ir tuščias vietas užsėkite žole.

RHS laikosi kitokios nuomonės ir herbicidų nepataria: kiaulpienes galima įveikti be jų, tik tai užtrunka. Selektyvūs vejos herbicidai kelias savaites išlieka dirvoje, ir su jais siejami herbicidų užteršimo atvejai. Viskonsino universitetas perspėja, kad kai kurias veikliąsias medžiagas gali įsiurbti ir netoliese augančių medžių bei krūmų šaknys.

Jei vis dėlto purškiate, rinkitės tik Lietuvoje registruotus produktus pagal etiketę. Viskonsino universitetas veiksmingiausiu metu laiko vasaros pabaigą ir rudens pradžią. Prisiminkite, kad herbicidas nesustabdys sėklų, atskrendančių iš kaimynų, todėl be tankios vejos kiaulpienės sugrįš.

Ką daryti su išrautomis kiaulpienėmis

RHS rašo, kad kiaulpienių lapus galima mesti į namų kompostą, o šaknis ne. Kad šaknys žūtų, reikia aukštos temperatūros, kokios namų komposto krūva dažnai nepasiekia. Šaknis išdžiovinkite ant saulės įkaitintų plytelių arba išvežkite su žaliosiomis atliekomis.

Kuo kiaulpienės naudingos

Prieš naikindami visas kiaulpienes iki vienos, prisiminkite, kad jos turi ir naudos. VLE rašo, kad kiaulpienių žieduose būna daug nektaro. Ragažinskienė priduria, kad žiedai turtingi nektaro ir žiedadulkių, todėl yra bičių maistas. RHS kiaulpienes įtraukusi į apdulkintojams naudingų augalų sąrašą: anksti pavasarį pražydę žiedai ypač vertingi tada, kai bitėms kito maisto dar mažai. Sėklas lesa sniegenos, žaliukės, dagiliai ir girliai, o lapais minta kelių rūšių kandžių vikšrai.

Valgomi lapai. VLE kiaulpienes mini tarp laukinių augalų, kurių lapai kartais valgomi kaip daržovės. Ragažinskienė pataria jaunus lapus rinkti balandį–gegužę, kai jie ką tik išauga, ir gaminti iš jų salotas. Kartumą lemia lapuose esantys junginiai. Viskonsino universitetas geriausiais laiko jaunus lapus, nuskintus anksti pavasarį, kol dar nepasirodė žiedpumpuriai. Skórkowska perspėja lapus valgyti tik tada, jei veja nebuvo tręšta cheminėmis trąšomis.

Iš žiedų verdama medaus skonio uogienė ir daromas pienių vynas. Šaknys džiovinamos ir skrudinamos kaip kavos pakaitalas, jas Ragažinskienė pataria kasti antrų ar trečių augimo metų rudenį arba anksti pavasarį. Viskonsino universitetas perspėja, kad suvalgius daug šaknų jos gali veikti kaip šlapimą varanti ar laisvinanti priemonė.

RHS siūlo kiaulpienes palikti žydinčiose vejose, pakelėse ir sodo kampeliuose, skirtuose laukinei gamtai. Nedidelis jų lopinėlis prie daržo gali pritraukti apdulkintojų ir daržovėms.

Kai šaltiniai nesutaria

Kiaulpienė tokia paplitusi, kad šaltiniai ją aprašo skirtingais skaičiais. Surašėme svarbiausius skirtumus.

Prieš nuleisdami žoliapjovės peilį iki 4 cm, perskaitykite bendras pjovimo aukščio rekomendacijas puslapyje apie vejos priežiūrą. Ten rekomenduojamas aukštis didesnis nei „Murator“ siūlomi 4 cm.