Perlitas ir keramzitas

Kas yra perlitas

Perlitas iš pradžių yra uoliena. Visuotinė lietuvių enciklopedija jį aprašo kaip rūgščią vulkaninę uolieną, kurioje yra 70–75 % silicio dioksido. Tai obsidiano atmaina, kurioje daugiau vandens, apie 1–5 %. Uoliena skyla į perlus primenančius 1–15 mm rutuliukus. Didžiausi telkiniai yra Armėnijoje, Islandijoje, JAV, Meksikoje ir Kamčiatkoje.

Sodininkystėje naudojamas išpūstas perlitas. Žaliava greitai kaitinama 960–1200 °C temperatūroje: joje esantis vanduo virsta garais ir išpučia medžiagą, o jos tūris padidėja 5–20 kartų. Gaunama balta, akyta, biri medžiaga, kurios akytumas siekia iki 88 %. Lietuvoje perlitą Matuizų statybinių medžiagų gamykla pradėjo gaminti 1964 metais. Be sodininkystės, VLE mini daugybę kitų perlito darbų: biri šilumos izoliacija, lengvasis perlitbetonis, akustinis tinkas, filtravimas ir sugėrimas, stiklo pramonė. Parduodamas perlito smėlis ir perlito žvyras.

Konektikuto universitetas perlitą apibūdina kaip netoksišką, sterilią ir bekvapę medžiagą, kuri gerina substrato drenažą ir aeraciją.

Kas yra keramzitas

Keramzitas yra akyta, biri keraminė medžiaga: granulės, kurių paviršius padengtas sukepusia pluta. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio molį.

Jis gaminamas iš lengvai lydaus molio, kuris kaitinamas gerai išsipučia. Kad išsipūstų geriau, pridedama durpių, pjuvenų ar kitų priedų. Granulės degamos sukamojoje krosnyje 1050–1250 °C temperatūroje.

VLE nurodo keramzito žvyro frakcijas 5–10, 10–20 ir 20–40 mm, o keramzito smėlio grūdeliai būna 0,14–5 mm. Piltinis tankis 250–800 kg/m³, keramzitas įgeria 10–25 % vandens ir atlaiko ne mažiau kaip 15 šaldymo ir atšildymo ciklų.

Svarbu žinoti, kad enciklopedija keramzitą aprašo pirmiausia kaip statybinę medžiagą: pastatų šilumos ir garso izoliacijai ir lengvajam betonui. Apie augalus VLE nerašo. Lietuvoje keramzitas pradėtas gaminti 1961 metais Palemono keramikos gamykloje.

Kuo jie skiriasi praktiškai

Abi medžiagos yra mineralinės, nepūva ir substratą purena. Bet skirtumų yra daug.

Svoris. Sodininkystės perlitas sveria 70–110 kg/m³, o keramzitas 250–800 kg/m³. Taigi perlitas kelis kartus lengvesnis. Tai svarbu balkono dėžėms ir pakabinamiems vazonams.

Dydis. Sodininkystės perlitas būna smulkus, iki 6,5 mm, todėl jis tolygiai įsimaišo į substratą. Keramzito žvyras stambus, nuo 5 iki 40 mm.

Vanduo. Perlitas vandenį laiko aplink granules ir greitai praleidžia perteklių. Oregono valstijos universitetas jį rekomenduoja kaktusams ir kitiems augalams, kuriems reikia greito drenažo, kad nepūtų šaknys. Keramzitas įgeria 10–25 % vandens.

Ką rinktis. Į sėjos, auginių ar kambarinių gėlių substratą įmaišykite perlito: būtent tokius darbus jam skiria sodininkystės šaltiniai. Apie keramzito naudojimą augalams mūsų skaityti šaltiniai nerašo, jie aprašo tik jo savybes: stambus, sunkesnis, įgeria iki ketvirtadalio vandens ir atsparus šalčiui.

Perlitas sėjai, daigams ir kambarinėms gėlėms

Sodininkystės perlito techniniame apraše nurodoma, kad perlitas naudojamas sėjos ir daigų kasečių substratuose, sėkloms užberti, auginių substratuose ir auginiams įšaknyti. Jis sterilus, be ligų sukėlėjų, piktžolių sėklų, vabzdžių ir nematodų, o jo pH 6,5–7,5, tai yra beveik neutralus.

Ar perlitas gali pakeisti durpes? 1994 metais paskelbtame tyrime su fikusais ir vazoninėmis chrizantemomis perlito mišiniai augalams tiko ne prasčiau nei durpių substratas. Tačiau smulkus perlitas, laistant iš apačios, sekliuose chrizantemų vazonuose sukėlė prastą aeraciją. Vermikulito priedas pagerino fikusų kokybę, bet chrizantemoms kenkė.

Kambarinėms gėlėms, kurioms reikia daug drėgmės, perlitą derinkite su vermikulitu. Vermikulitas, Konektikuto universiteto duomenimis, ne tik sulaiko vandenį, bet ir pamažu atiduoda šiek tiek kalio, magnio ir kalcio.

Konektikuto universitetas nurodo, kad bežemiams substratams tinka pH 5,5–6,0, o substratams su žeme 6,0–6,5. Perlito pH beveik neutralus, todėl substrato rūgštumą daugiausia lemia kiti jo komponentai, pavyzdžiui, durpės.

Mitas: drenažo sluoksnis vazono dugne

Daugelis patarimų siūlo į vazono dugną supilti keramzito ar akmenukų sluoksnį „drenažui“. Universitetų sodininkystės specialistai įrodinėja priešingai.

Vašingtono valstijos universiteto mokslininkė Linda Chalker-Scott aiškina: gravitacinis vanduo iš smulkaus substrato į stambesnę medžiagą neteka tol, kol smulkusis substratas visiškai neprisigeria. Substratas virš sluoksnio veikia kaip kempinė. Vadinasi, žvyro ar keramzito sluoksnis ne pagerina drenažą, o pakelia šlapią zoną aukščiau, arčiau šaknų. Tai gali sukelti užmirkimą ir šaknų puvinį.

Ta pati mokslininkė pabrėžia, kad bet koks kitokios struktūros sluoksnis vazone yra dar vienas barjeras vandeniui. Todėl ir putplasčio rutuliukai, atskirti audiniu, šios problemos neišsprendžia.

Ką daryti vietoj sluoksnio:

- užtikrinkite, kad vazone būtų skylės; - rinkitės gerą, laidų substratą, kuriam dugno sluoksnio nereikia; - perlitą įmaišykite į visą substratą, o ne pilkite atskirai; - labai didelio vazono apačią galite užpildyti sandariai užsuktais plastikiniais buteliais, kad prireiktų mažiau substrato.

Kai šaltiniai nesutaria

Kodėl nesutaria? Drenažo sluoksnio patarimas atrodo logiškas: stambiu žvyru vanduo teka greitai. Bet vazone svarbu ne tai, kaip greitai vanduo bėga žvyru, o tai, kad jis nenori pereiti iš smulkaus substrato į stambų. Mes laikomės universitetų išvados: sluoksnio nedarykite, laidumą gerinkite visame substrate.