Kalcio trūkumas augalams

Kam augalui reikia kalcio

Kalcio yra visuose augalų ir gyvūnų audiniuose bei skysčiuose. Tai labai paplitęs elementas: Žemės plutoje jis užima penktą vietą, o kalcio turi apie 400 mineralų.

Dirvai kalcis svarbus ir kitu būdu. Kalkinant kalcio ir magnio jonai dirvoje pakeičia rūgštinančius vandenilio, aliuminio ir geležies jonus, todėl dirva tampa mažiau rūgšti, o trąšos veikia geriau.

Lietuvoje yra apie 1,2 mln. hektarų rūgščių dirvožemių, kuriuos galima kalkinti. Maždaug 80 % kalkintų Lietuvos dirvų kalkinta Akmenėje pagamintais klintmilčiais.

Kodėl kalcis nepasiekia vaisiaus

Svarbiausia, ką reikia žinoti: kalcis augale keliauja kartu su vandeniu. Kad jo pakaktų vaisiui, augalui reikia nuolatinės vandens tėkmės nuo šaknų iki lapų ir vaisių.

Iš lapų į vaisius kalcis beveik nekeliauja. Todėl, kai saulėtą dieną augalui pritrūksta vandens, vaisiai gauna per mažai kalcio, nors dirvoje jo gali būti pakankamai. RHS rašo, kad dirvoje kalcio trūksta retai, o pagrindinė priežastis yra netolygus laistymas.

LAMMC rekomendacijose šiltnamio pomidorams nurodomos ir kitos priežastys: per didelė druskų koncentracija substrate, per daug amonio azoto ir kalio. Visos jos trukdo augalui paimti kalcį.

Tas pats nutinka salotoms. Australijos Viktorijos valstijos žemės ūkio tarnyba rašo, kad salotų lapų kraštų nudegimas dažniausiai atsiranda, kai augalas nespėja aprūpinti kalciu jaunų lapų, net jei dirvoje kalcio daug. Išoriniai lapai garina daugiausia vandens ir pasiima daugiausia kalcio, o širdelės lapams jo pritrūksta.

Viršūninis puvinys: pomidorai, paprikos, baklažanai

Vaisiaus viršūnėje, tai yra apačioje, atsiranda pavandenijusi tamsiai žalia dėmė. Vėliau ji įdumba, paruduoja ir sukietėja. Dėmė būna nuo 1 iki 2,5 cm ar didesnė. Dažniausiai taip nutinka pomidorams, rečiau baklažanams ir paprikoms.

Tai ne liga, todėl purkšti nėra ko. Pažeistų vaisių išgelbėti nepavyks, bet galite apsaugoti tuos, kurie dar mezgasi.

Laistykite reguliariai, bet saikingai, ypač vaisių mezgimo metu. Vazonuose ir maišuose substratas turi būti nuolat drėgnas: karštomis dienomis gali tekti laistyti du ar daugiau kartų per dieną. RHS rašo, kad du nedideli laistymai geriau nei vienas didelis.

Mulčiuokite bent 5 cm sluoksniu, kad dirva neišdžiūtų.

Netręškite per daug. Šiltnamyje kenkia per daug amonio azoto ir kalio. RHS priduria, kad kalcio nitratas, purškiamas ant pomidorų lapų, nepadeda: kalcis iš lapų į vaisius beveik nekeliauja, o nitratas skatina vešlius lapus, kurie dar labiau atitraukia kalcį nuo vaisių.

Poodinė dėmėtligė: obuoliai

Ant obuolių odelės atsiranda mažų įdubusių dėmelių, o po jomis minkštimas rudas, sausas ir kartokas. Dažnai dėmės išryškėja tik obuolius sandėliuojant. Tai ne infekcija, o kalcio trūkumas vaisiuje ir netolygus kalcio pasiskirstymas medyje.

RHS rašo, kad poodinė dėmėtligė dažnesnė jauniems, stipriai augantiems ir gausiai tręšiamiems medžiams. Per daug azoto, kalio ar magnio trąšų ją sustiprina, o 'Jonagold' ir 'Gala' veislių obuoliams ji beveik nepasireiškia.

Kas padeda: laistykite tolygiai, mulčiuokite ir genėkite vasarą. Žemės ūkio rūmų rekomendacijose patariama rugpjūtį išpjauti perteklinius vilkūglius. Obuolius palikite ant medžio, kol visiškai sunoks: neprinokusiuose kalcio mažiau.

Obelims RHS siūlo ir kalcio nitrato purškimą: 10 g litrui vandens, kol lapai sušlampa, bet nevarva. Purkškite vakare, kai vėsiau nei 21 °C, ne daugiau kaip 6 kartus per vasarą, nemaišydami su kitais preparatais. Jautrioms veislėms tirpalą darykite perpus silpnesnį.

Kalcio šaltiniai: kas veikia, o kas ne

Klintmilčiai: 55–56 % kalcio oksido. Dažniausia kalkinė medžiaga Lietuvoje.

Dolomitmilčiai: 30–32 % kalcio oksido ir 18–20 % magnio oksido. Tinka, kai dirva rūgšti ir trūksta magnio.

Ežerinis mergelis: 14–42 % kalcio ir magnio oksidų.

Medžio pelenai: 23–40 % kalcio oksido, taip pat kalio ir fosforo. Daugiausia jie naudojami kaip kalkinė trąša.

Kalcio nitratas: 28 % kalcio oksido ir 13–16 % azoto. Tai šarminė, gerai tirpstanti trąša, dažniausiai naudojama daržovėms ir gėlėms papildomai tręšti. Pirmą kartą ji pagaminta Norvegijoje 1905 metais.

Kiaušinių lukštai: daugiausia kalcio karbonatas. Šiaurės Karolinos ir Misisipės universitetų specialistai rašo, kad lukštai neišsiskaido pakankamai greitai, kad apsaugotų nuo viršūninio puvinio. Juos verta dėti į kompostą, bet stebuklo nelaukite.

Ar reikia kalkinti?

Tik tada, kai dirvos tyrimas rodo per rūgščią dirvą. Pagrindinis kalkinimas atliekamas kartą per 5–6 metus, dažniausiai vieną kartą per sėjomainą, o palaikomuoju kalkinimu dirvos rūgštumas palaikomas artimas neutraliam, apie pH 7.

Kalkinimas nėra naujiena: kalkės dirvai naudotos jau I amžiuje dabartinės Prancūzijos ir Britanijos teritorijose, o Lietuvoje dirvas kalkinti pradėta XVIII amžiuje. Kiek kalkių berti į kvadratinį metrą, rasite puslapyje apie dirvos kalkinimą.